30 Lie Stereotipų žala: turime nustoti būti pirmaujančių asmenų visuomene
Kai visuomenė supras, kad vyrai gali būti bendruomenė, o ne tik vieniši kovotojai, situacija keisis, portalui LRT.lt sako „Vyrų krizių ir informacijos centro“ administratorius Donatas Nėnius. Anot jo, tokie stereotipai, kad vyras yra kovotojas, medžiotojas ar grobio parnešėjas, kenkia, o vyrams dar sunku kalbėti apie savo jausmus ir juos reikšti.
„Vyrų krizių ir informacijos centras“ teikia kompleksines paslaugas vyrams, išgyvenantiems krizes. Krizės, su kuriomis susiduria vyrai, labai įvairios – jos gali nutikti ir darbe, šeimoje ar dėl santykių su kitais žmonėmis, vardija D. Nėnius. Centre taip pat sprendžiami ir smurto klausimai, teikiama pagalba bei organizuojami mokymai vyrams, kurie smurtauja, vyksta įvairios terapijos.
Nors centras neteikia gydymo ar apgyvendinimo paslaugų, kartais keliamas ir šis klausimas: „Ką daryti vyrui, kuris smurtavo ir dabar neturi galimybės būti šeimoje? Kur jam gyventi? Tokių atvejų irgi nutinka, tada ieškome būdų, kaip tam žmogui rasti bent laikiną būstą“, – LRT.lt pasakoja D. Nėnius.
Pagalbos kreipiasi drąsūs, pasitikintys savimi
Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria vyrai, – problemos šeimoje, darbe, priklausomybės ir, žinoma, jausmai. Kalbėti apie jausmus ir juos reikšti – vyrams jautri tema, kadangi dalintis tokiomis patirtimis jiems dar sunku.
„Taip gali būti dėl per ilgą laiką suformuotų stereotipų, kad vyras yra kovotojas, medžiotojas, grobio parnešėjas, aprūpintojas. Bet visuomenė keičiasi, įgyja visai kitus atspalvius ir visai kitus gebėjimus, kuriuos vyrai turi turėti dabar, o ne prieš kelis šimtus metų. Tai lemia, kad vyrai sunkiai atsiveria, nes visuomenė nėra pasiruošusi, jog vyras galėtų būti atviras.
Visuomenėje vyraujantys stereotipai vis vien daro įtaką tiek vyro, tiek kito žmogaus elgsenai. Yra nedaug stiprių asmenybių, kurios gali būti savimi, išsaugoti save, bet kartu nepažeisti kitų teisių, laisvių ir interesų. Tai nėra paprasta“, – svarsto D. Nėnius.
Jis sutinka, kad iš vyrų ir berniukų dar tikimasi, jog jie bus savarankiški, neprašys pagalbos ir nesiskųs, todėl nėra lengva vyrus paraginti dalintis išgyvenimais. Dažnai net ir prakalbinti sunku – sėdi, kiurkso ir laukia kokio nors atsakymo, nors net klausimo neuždavė, šypteli centro administratorius.
O būna ir atvirkščiai – žmogus taip jausmingai pasakoja, kad supranti, jog yra kita problema – jis moka kalbėti apie savo jausmų sukeltą emocinį lauką, bet nesugeba atskirti, kur yra jausmai, o kur emocijos.
Vis dėlto, pasak pašnekovo, paprastai centre lankosi stiprūs, savimi pasitikintys ir drąsūs vyrai: „Žinoma, gali būti, kad nematome tų vyrų, kuriems iš tiesų reikalinga pagalba. Matome tuos, kurie išdrįso suprasti, kad jiems to reikia.
Tai išsilavinę, su aukštuoju išsilavinimu, turintys darbą, verslą arba jų netekę, bet ne tiek pasimetę, kad nieko nedarytų, ieškantys vyrai. Ateina pakankamai stiprios ir brandžios asmenybės. Išskirtiniai atvejai, kai ateina pasimetę žmonės, tai labai retas atvejis. Gal dėl to, kad nėra įpročio kreiptis ir gauti pagalbos – vyrams tai yra nauja“, – kalba D. Nėnius.
Vyrai – ne tik vieniši kovotojai
Pastebėjus, kad informacijos apie moterų krizių centrus galime rasti daugiau, nei apie vyrų, D. Nėnius skuba paneigti, kad nėra tokio poreikio. Pasak jo, tai lemia situacija, kai dalis vyrų neleidžia sau suprasti, kad pagalba reikalinga, ar vyrų krizių centrų uždarumas visuomenei. Patys centrai veikia pakankamai neseniai, beveik visi jie – nevyriausybinės organizacijos, o paslaugų kiekis, kurį gali suteikti krizių centrai, pakankamai ribotas.
Tai, ką turime Vilniuje, yra pakankamai daug, įsitikinęs D. Nėnius. Jo teigimu, rajonuose dažniausiai tokių centrų nėra, o ten problema dar aktualesnė, kadangi regionuose kreipiasi kito socialinio sluoksnio žmonės.
Nors stereotipai daro didžiulę įtaką, vyrai išsilaisvina, labiau rūpinasi savimi, savo aplinka ir įvaizdžiu visuomenėje, tačiau tai daro ne siekdami kam nors įtikti, bet būti savimi, tvirtina D. Nėnius. Vis dėlto atsikratyti stereotipų bei daug padirbėti reikia ir visai visuomenei: „Savižudybių skaičius – kas nukenčia labiausiai? Vyrai. Alkoholikų kur daugiausiai? Vyrų. Vartojančių narkotikus? Vyrų“, – vardija centro atstovas.
Sričių, kuriose labiausiai kenčia vyrai, yra daug, apgailestauja D. Nėnius. Anot jo, taip yra dėl to, kad jie labai užsidarę ir nemoka būti bendruomenės žmonėmis – kai visuomenė supras, kad vyrai tarpusavyje gali būti bendruomenė, o ne tik vieniši kovotojai, situacija bus kitokia.
Smurtas – praeities traumų padarinys
Įvairių problemų pasekmė – smurtas artimoje aplinkoje, sako „Vyrų krizių ir informacijos centro“ atstovas. Jis įsitikinęs, kad žmonių santykiai neprasideda nuo smurto: „Parodykite nors vieną porą, kuri susipažino smurtaudama. Netikiu. Gal ir bus, bet netikiu, kad daugumos prasideda taip, netikiu, kad daugumos taip ir baigiasi. Tai (smurtas artimoje aplinkoje – LRT.lt) jau kitų socialinių reiškinių pasekmė“.
Tad kodėl smurtaujama? Centro administratoriaus manymu, smurtą šeimoje lemia ir smurtautojo charakterio savybės, tarpusavio santykiai, taip pat pavyzdžiai, kuriuos jis atsinešė ateidamas į šeimą, vaikystės patirtys bei praeities traumos. Reikia suprasti ir tai, kad smurtas niekada nebūna tik fizinis, tik emocinis, psichologinis ar tik ekonominis – jis visada kompleksiškas, priduria D. Nėnius.
„Yra tokia lietuviška patarlė – nėra dūmų be ugnies. Taip ir nėra smurto be priežasties – jis turi priežastį. Suvesti viską vien tik į gaisro gesinimą – na ir kas? Užgesinsime vieną, antrą, trečią gaisrą. Bet ar mes domimės tuo, kas vyksta po to su tais apdegusiais žmonėmis, jų apdegintu gyvenimu?“, – klausimus kelia pašnekovas.
Situaciją veikia ir stereotipai, etikečių klijavimas. Jei smurtauja tam tikras procentas vyrų, tai tą procento dalį mes „prikabinsime“ visiems vyrams, o jei pradedame kurti tokius stereotipus, negali būti sveika nė viena ląstelė, teigia pašnekovas. Centro atstovo teigimu, reikėtų teikti kompleksinę pagalbą tiek vyrui, tiek moteriai.
„Yra pakankamai neblogų smurto elgesio keitimo programų, nes jos orientuotos į smurtą artimoje aplinkoje. Vyrai, baigę šias programas, ypač tie, kurie linkę gilintis, įgyja įgūdžių. (…) Ir nereikia į tai žiūrėti taip, kad jau įvyko (smurtas – LRT.lt) ir dabar reikia tos programos. Ne, tai yra ir puiki prevencinė priemonė besigilinančiam žmogui. Tai neturėtų būti taikoma tik po smurto, tai turėtų būti taikoma bet kada, kai žmogus suprato, kad jam to reikia ir kad jis nori tobulėti“, – įsitikinęs jis.
Smurtaujame dar tendencingai
Tačiau ne visi smurtautojai nori kreiptis pagalbos ir jos ieškoti. Pasak centro atstovo, tokiems žmonėms turėtume siųsti socialinę žinutę.
„Kokius mes matome filmus? Daugiausiai nusikaltimai, nusikaltimai… Ar matome tų gražių filmų? Galbūt tai stereotipiška, saldu, bet kai žmonės nemato to saldumo, jie jį pamiršta ir ima matyti savo gyvenime tuos pačius baisumus, kuriuos mes išnešame per viešąją erdvę. Nereiškia, kad reikia ką nors nuslėpti – tikrai ne. Čia turi dirbti visa visuomenė, visa valstybė šiuo klausimu, kad žmonės sužinotų, jog jie nebus atstumti, išjuokti“, – portalui LRT.lt sako D. Nėnius.
Jis taip pat teigia, kad turime nustoti būti pirmaujančių asmenų visuomene ir turime gyventi ne laimėtojų visuomenėje. Jei būsime kaip bendruomenė, suprasime, kad visi yra skirtingi ir visi negali būti lyderiai, situacija keisis, kalba centro administratorius.
Vis dėlto visas pasaulis turi tokių pačių problemų – pamiršome, ką reiškia būti bendruomenės dalis, o tai yra didelis iššūkis, ypač tiems, kurie dirba teisėkūros srityje – kaip kurti tokius įstatymus, kurie mus vienytų, bet neskaldytų, svarsto D. Nėnius.
Pasak pašnekovo, smurto, kaip reiškinio, neturėtų būti. Tai turėtų būti labiau atsitiktinis reiškinys, o ne tendencija – smurtas turėtų būti atpažįstamas toje fazėje, kai jis dar suvaldomas, kai jis neįvykęs, o jam ruošiamasi. Tokiais atvejais smurtas suvaldomas, susiprantant, kad tai bus baisi pasekmė, akcentuoja D. Nėnius.
„Šiuo metu smurtas dar yra tendencija, tendencingas reiškinys, kuris, nepašalinus priežasčių, dėl kurių kyla, (neišnyks – LRT.lt). Bet dar niekas nieko nesiruošia šalinti – kaip gyveno visi traumuoti, taip ir gyvena, kaip nesimoko būti bendruomeniškais, taip nesimoko“, – apgailestauja centro administratorius.